Regresinė hipnozė
Regresinė hipnozė (angl. Past Life Regression, PLR) – tai hipnoterapijos metodas, kurio metu asmuo, esant pakeistai sąmonės būsenai, atgauna prisiminimus ar patirtis, kurios interpretuojamos kaip iš ankstesnių gyvenimų. Ši praktika dažniausiai siejama su reinkarnacijos idėja, tačiau ją taip pat naudojama ir kaip psichoterapijos įrankį, skirtą išspręsti dabartines problemas, traumas ar nerimą, nepriklausomai nuo to, ar prisiminimai laikomi pažodine tiesa, ar simboline metafora. Regresinė hipnozė yra glaudžiai susijusi su hipnoze ir alternatyviaja medicina.
Apibrėžimas
Regresinė hipnozė – tai giliai relaksacijos ir sutelktos dėmesio būsena, pasiekiama hipnoterapijos metu, kurios tikslas yra „grįžti“ į ankstesnius gyvenimo įvykius. Nors klasikinėje hipnoterapijoje dažniausiai naudojama amžiaus regresija (angl. age regression) į ankstyvos vaikystės ar net gimimo patirtis, past life regression tęsia šią idėją dar toliau – už dabartinio gyvenimo ribų. Terapeutas veda klientą per įvairias vizualizacijas ir klausimus, skatinant aprašyti žmonių, vietų ir įvykių, su kuriais jis, atrodo, susiduria. Šie „prisiminimai“ gali būti labai detalūs ir emocingai įtempti. Svarbu pabrėžti, kad regresinės hipnozės mokslinis pagrindas yra labai ginčytinas, o dauguma mokslininkų ir akademinės psichologijos atstovų šią praktiką laiko pseudomokslu.
Istorija ir pagrindiniai autoriai
Nors idėjos apie ankstesnius gyvenimus egzistuoja tūkstančius metų, šiuolaikinė regresinė hipnozė, kaip terapinis ir saviugdos metodas, susiformavo XX a. antroje pusėje JAV.
- Moris Bernstainas (Morey Bernstein) – laikomas vienu iš šios srities pradininkų. 1956 m. jis išleido knygą „The Search for Bridget Murphy“ (liet. „Paieška Bridžet Murfė“), kurioje aprašė hipnotizuotos Virginių Tigės (Virginia Tighe) atvejį. Ji, būdama hipnozėje, išsamiai aprašė savo, kaip Bridžet Murfė, gyvenimą XIX a. Airijoje. Šis atvejis sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir padėjo pagrindus regresinei hipnozei Vakarų pasaulyje.
- Brianas Vaisas (Brian L. Weiss) – buvęs tradicinis psichiatras, kuris, dirbdamas su paciente „Ketrina“, atrado, kad jos simptomai pradėjo nykti, kai jie pradėjo dirbti su jos „ankstesniais gyvenimais“. 1988 m. išleista jo knyga „Daugelis gyvenimų, daugelis meistrų“ („Many Lives, Many Masters“) tapo tarptautiniu bestseleriu ir labai išpopuliarino regresinę hipnozę kaip gydymo priemonę.
- Maiklas Niutonas (Michael Newton) – sukūrė gyvenimo tarp gyvenimų regresiją (angl. Life Between Lives, LBL). Jo metodika orientuota ne į patį praeitą gyvenimą, o į būseną tarp gyvenimų – vadinamąją „dvasinę tėvynę“. Jo knygose (pvz., „Dvasių kelionė“, „Dvasių paskirtis“) aprašomi klientų pasakojimai apie dvasinius vadovus, grupės sielas ir gyvenimo pamokų pasirinkimą.
- Dolores Kanon (Dolores Cannon) – savo unikalų, giliai relaksacinį hipnozės metodą, kurį pavadino „Kvantine Hipnoze“, naudojo tūkstančiams klientų. Ji užfiksavo išsamias informacijas ne tik apie „praeitus gyvenimus“, bet ir apie ateities vizijas, ateivius ir planetų istoriją. Jos darbai yra labai mistiški ir kontroversiški, tačiau turi didelę pasekėjų auditoriją visame pasaulyje.
Metodologija
Regresinės hipnozės seansas paprastai prasideda giliu relaksacijos ir kvėpavimo pratimų ciklu, siekiant sumažinti kritinį proto veikimą ir pasiekti pakeistą sąmonės būseną. Terapeutas veda klientą per įvairias vizualizacijas (pvz., leidimasis laiptais, einamas kelias per mišką) iki tam tikro „taško“, nuo kurio pradedamas regresijos procesas. Klientui gali būti liepiama grįžti į įvykį, kuris yra susijęs su jo dabartine problema, arba tiesiog „sekti pirmą atėjusį į galvą vaizdą“. Terapeutas klausia apie aplinką, aprangą, žmones, jausmus ir kūno pojūčius. Seansas dažnai baigiamas vadinamuoju „atsistatymu“ ir apibendrinimu, kuriame aptariama, kaip išgyti patirtis gali būti susijusi su dabartiniu gyvenimu.
Regresinės hipnozės rūšys
- Amžiaus regresija – grįžimas į ankstesnes dabartinio gyvenimo patirtis (vaikystę, gimimą). Naudojama psichoterapijoje traumoms išgydyti.
- Praėjusių gyvenimų regresija (Past Life Regression) – grįžimas į įvykius, kurie interpretuojami kaip iš ankstesnio kūno ar istorinio laikotarpio.
- Gyvenimo tarp gyvenimų regresija (Life Between Lives, LBL) – Maiklo Niutono sukurtas metodas, skirtas patirti būseną tarp mirties ir naujo gimimo. Klientai dažnai aprašo susitikimus su dvasiniais patarėjais, sielų grupėmis ir gyvenimo pamokų planavimą.
Mokslinis požiūris
Pagrindinė mokslo bendruomenės pozicija regresinei hipnozei yra skeptiška. Kritikai teigia, kad:
- Hipnozės būsenoje žmogus yra ypač jautrus įsivaizdavimo ir sugebėjimui pasakoti istorijas, o ne tikrų prisiminimų atkūrimui.
- „Praeities gyvenimų“ detalės dažnai atspindi žinias, įsitikinimus, knygų ar filmų siužetus, kuriuos asmuo yra suvokęs sąmoningai ar pasąmoningai.
- Egzistuoja reiškinys, vadinamas kriptomnezija – tai pamirštų informacijos šaltinių prisiminimas kaip naujos ir originalios patirties.
- Nėra patikimų mokslinių įrodymų, patvirtinančių reinkarnaciją ar galimybę objektyviai patikrinti teiginius apie praeitus gyvenimus.
Gretutinė psichologinė perspektyva teigia, kad regresinė hipnozė gali būti naudinga kaip metaforinis arba naratyvinis terapijos įrankis, padedantis klientui per naują prizmę pažvelgti į savo problemas ir jas išspręsti, net jei pati „istorija“ nėra pažodinis faktas.
Reinkarnacijos tyrimai
Nors akademiniai mokslininkai regresinę hipnozę atmeta, egzistuoja tyrimų sritis, susijusi su spontaniškais praeities gyvenimų prisiminimais, ypač vaikų. Šiuos tyrimus pradėjo psichiatras Ianas Stevensonas, kuris keliavo po pasaulį, fiksuodamas vaikų, teigiančių prisimenančių konkretų praeitą gyvenimą, atvejus. Jis bandė patikrinti jų teiginius, ieškodamas dokumentų ir žmonių, atitinkančių aprašymus. Nors jo darbai sulaukia didelės kritikos dėl metodologijos, jie yra vieni iš nedaugelio bandymų sistemingai ištirti reinkarnacijos hipotezę.
Praktika Lietuvoje
Regresinė hipnozė Lietuvoje yra gana nišinė, bet auganti praktika. Ji veikia neoficialioje, daugiausia alternatyviosios medicinos ir asmeninio augimo erdvėje. Yra keletas hipnoterapeutų, kurie teikia regresinės hipnozes paslaugas, dažnai kartu su kitomis technikomis (psichologinis konsultavimas, energetinis gydymas). Jie dažniausiai mokosi iš tarptautinių seminarų, Brian Weiss, Michael Newton ar Dolores Cannon mokyklų pasekėjų. Veikia ir keli seminarų organizatoriai, kviečiantys užsienio lektorius. Lietuvių kultūrinis požiūris į reinkarnaciją yra nevienareikšmis. Tradicinis krikščionybės poveikis (kuris reinkarnacijos idėjos nepripažįsta) yra stiprus, tačiau post-sovietinėje erdvėje taip pat paplito naujųjų amžių idėjos, okultizmas ir rytietiška filosofija. Todėl visuomenėje galima rasti tiek skeptikų, tiek atvirų šiai temai žmonių. Istoriniai senosios baltų religijos įsitikinimai apie pomirtinį gyvenimą nėra tiesiogiai susiję su reinkarnacijos samprata, tačiau kai kurie šiuolaikiniai jos atgimimo judėjimo atstovai gali integruoti šias idėjas.
Teisiniai ir etiniai aspektai
Lietuvoje regresinė hipnozė, kaip ir dauguma hipnoterapijos formų, nėra griežtai reguliuojama atskiru įstatymu. Hipnoterapeutai dažnai dirba pagal psichologų, psichoterapeutų ar alternatyviosios medicinos specialistų licencijas. Kritiniai klausimai apima:
- Kvalifikaciją: Svarbu, kad praktikas turėtų solidų hipnozės ir psichologinių konsultavimo pagrindą, kad galėtų valdyti galingas emocijas, kurios gali iškilti seanso metu.
- Pažeidžiamumą: Klientas hipnozės būsenoje yra pažeidžiamas, todėl terapeutas turi laikytis etikos kodekso, vengti savo įsitikinimų įskiepijimo.
- Psichologinę riziką: Regresija gali sukelti stiprius emocinius sukrėtimus, išryškinti psichines problemas, su kuriomis terapeutas gali būti nepasirengęs dirbti. Yra pavojus, kad klientas savo problemas pradės sieti su „praeities gyvenimais“, vengdamas spręsti realias dabarties priežastis.
- Teisinį atsakomybę: Jei paslauga teikiama kaip gydymas, bet nėra medicininio pagrindo, gali kilti teisinių pasekmių nepagerėjus būklei ar patyrus žalą.
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
Kategorija:Hipnozė Kategorija:Reinkarnacija Kategorija:Praėjusių gyvenimų regresija